per šiandieną įvyko gan įdomių ir (daugmaž) teigiamų nuotykių...
Pirmiausia(ir svarbiausia) - atsilaisvino vieta skaitmeninėj fotografijoj. Tai reiškia, kad aš ne toks jau didelis ir lūzeris, ir mano maklės, kad ir pavėluotos, kartais suveikia.
Antriausia, pagaliau(~po 4 mėnesių laukimo) turėjau savo pirmąją Private Jazz Piano Lesson. Uch. Pasirodo, ne tik C. N.'ui valanda gali praeiti per 5 min... Man privati pamoka(45 min.) praėjo per ~15-20 min. Be juokų. Džiazas visgi yra geras dalykas. Pamenu, kai tik susipažinus su E. ir išgirdus, kad jis groja džiazą, pagalvojau, kad čia kažkoks nukrypimas nuo muzikinių normų. Išgirdus E., jo band'ą ir džiazo ansamblį nuomonė apsivertė. Muzika kieta, nenuobodi, koja automatiškai pradeda trepsėt į taktą, ir, svarbiausia, neapsiriboja nesuprantamais saksofono garsais. Iš esmės džiazas - gal ta pati muzika, tik daug kiečiau(geras apibendrinimas). Grojama melodija(džiaziška, su visokiais disonansais ir pan.) pritariant akordams, kurie kelia tension(nerimas ar kažkas pan., kad labai įdomu klausyt(ir grot, aišku)). Pergrojus kūrinį vienąsyk, prasideda improvizacija - pritariant tokiems pat akordams, kurie buvo skambant originaliai melodijai, improvizuotojas(jei grupė - pakaitom visi) skelia savo versiją(improvizaciją), kuri, net po labai minimalių praktikos valandų būna gan nebloga ausiai. Kas dar įdomiau, būnant džiazo pianistu(vienas iš trijų svarbiausių džiazo grupės instrumentų, kuris(kartu su būgnais ir kontrabosu) būna kiekvienoj džiazo grupėj) atlikėjui atiduota viskas: ir akordai, jų išpildymas, ir melodija... Būt džiazistu tai beveik būt kompozitorium, tik aišku, nenuobodu, o beeleekaip linksma.
Trečiausia - mokyklos konsulas(council). Jame žmonės susirenka ir diskutuoja tiesiog svarbiom mokyklai temom. Vakar, pvz., buvo gan įsimintinas... Mokykloj šiais metais pasirodė naujas muzikos direktorius. Ir, kaip visuomet, po to prasideda balaganas. Šįkart dėl Sing - mokyklos sielos. Pasirodo, prieš x metų Sing būdavo 9h. vakaro(dabar 9 ryto..) ir trukdavo ne 30, o 90 min... Ir dar pasirodo, kad anksčiau būdavo daug linksmiau dainuojant... Buvo imtasi spręst problemų - be jokių pertraukų dainuot dainas, leist mokiniams įsinešt savo instrumentų ir pan... Bet problemos - kaip žmogus išmoks savo partiją keturių balsų melodijoj, jei jis nemoka dainuot iš natų? ,,Nerūp man, bet mano laikais(prieš 3 metus) buvo daug geriau". Visgi kažkas nutiko, ir man rods bus linksmiau gyvent po žaliojo kalno valstijos saule.
Ketvirčiuočiausia - vos pradėjus sveikti(pasirodo, geriausias vaistas - miegas. Pamiegojus ~13h(vietoj įprastų 7), iš nuotaikos ,,tegu aina visi peklon, man akys dega nuo temperatūros, drebulys ir galvą neša kažkas laukan" pasikeičia į tiesiog ,,velns, biškį sergu".)... Vos pradėjus sveikti, ir nuėjus pavakarieniauti(šiandien), paaiškėjo, kad šiandien valgykloj solidarumo su alkstančiais diena, tad žmonės buvo paskirstyti į ,,turtingus", ,,vidutiniokus" ir ,,badaujančius". Aš, kai visuomet, badaujantis(nors realiai tai buvo loterija.). Taigi, badaujančių minia(palyginus su grupelėmis turtingų ir pusbėdžių) turėjo sėdėt ant valgyklos grindų. Buvo šiokių tokių paskaitų, bėdžiams iš tikrųjų teko valgyt tik ryžius. Ir be šakučių. O gert tebuvo galima tik vandenį. Vandenį gert ,,išmokau" - galiu gert, kai esu baaisiai ištroškęs(anksčiau išvis negalėdavau). Vat vien dėl ko apsimoka varyt į Ameriką. Įvykiams pasirutuliojus(vedėjams paklausus, ar nejaučiam pavydo turtingiems bei ar turtingi nesijaučia kalti prieš mus), beveik prasidėjo neginkluotas konfliktas. Atsitiktinai į ,,turtingųjų"gretas papuolė 2 turtingiausi(ar bent jau besijaučiantys ir atrodantys tokiais) asmenai, kurie dar pradėjo kažką mygti apie labdarą... Pirmiausia buvo nušvilpti, o po to vienas nustatytas asmuo, neatlaikius nervams, užsipuolė turčių(gan rimtai...(gal))... Gan daug ironijos buvo stebima kambaryje...
tas pats,
fJ
P. S. faktas, kad kas pirmiausia, buvo svarbiausia, buvo juokas. Velns.
P.P.S. velns su minkšta s.
