prasidėjo atostogos mum. Ir ne bet kokios, o kelionė į Niujorką...
Pati kelionė(mokykla organizavo, o pačiam tai nelabai išėjo...) tai nelabai kokia - ilgam mikriuke sėdėti ~5 h su viena pertraukėle McDonalde. Gal ir visai nieko, nes šiaip turiu ipodą, o su juo nieks nebaisu. Bet kažko man, kaip visuomet, sėdint kažkur neištiesus kojų, ~po 1-2 h pradeda itin skaudėti kelių sąnarius. Labai. Ir skauda, kol neištiesiu kojų. Tad kelionė buvo taip pusiau - pusė visai nieko besiklausant muzikos, pusė kažko baisiai skaudant kojas. Po to pro langus pasimatė didieji Niujorko dangoraižiai. Kaip filme... Tik realu. Reik pamatyt tokius dalykus, kitaip nelabai aina suprast.
Taigis, atvykom į viešbutį, kuris kažko priminė ką įsivaizdavau Niujorku - erdvus didelis ~1920-ųjų viešbutis miesto centre dangoraižy... Kažkokia Niujorko dvasia tikrai yra - pusiau senamadiška, pusiau amerikoniška...
Kambarį gavau keturvietį, su 3 kitais moksleiviais - kiniečiais. Šiaip gal visai nieko, bet kad lovos tai 2 dvivietės... Ir miegodamas ,,atidaviau" kiniečiui savo kaldrą. Kaip tikras tikras lietuvis. Ir pabudau ryte skaudančia gerkle. Savam stiliuj.
Kitądien buvo keletas ekskursijų. Iš pradžių su visa grupe(~20 moksleivių iš mūsų mokyklos) ėjom į emigrantų bendrabutį, tai kažkodėl labai realu buvo, panašiai kaip skaitant Remarko šešėlius rojuj... Kažko. Vėliau nusprendžiau atsiskirt nuo grupės ir aplankyt ,,Natūralios istorijos muziejų". Kaip visuomet amerikonai su savo technologijom stulbina - apie viską, gyvūnus, tautų istorijas. Vat kokie turėtų būt muziejai... ~6 h vakaro išėjau. Reiktų paminėt, kad turėjau metro kortelę ir du kažkokius žemėlapius, kuriuose vienam išvis nėr mūsų viešbučio rajono(Bruklino), o kitas pasibaigia ties juo... Tad aš nusprendžiu įsėst į metro, kurį man patarė mūsų kelionės vadovas. Tiktai kažkodėl savaitgaliais niujorkiečiai nusprendė taisyt savo metro, tad aš su tašėm apelsinų sulčių ir sausainių gerą pusvalandį einu pėsčiom per taisomą metro linijos rajoną iki savo linijos. ,,Green line" - žalias, kuriuo man reiktų ir lėkt... Taigi įsėdu, ir pamatau, kad 3 žali yra. Tad persėdu per visus, nes taip kažkaip išeina, kol susirandu savo reikiamą. Išlipus mano stotelėj, tiksliau kur man sakė, nes žemėlapiai mano visi turimi pasibaigia šitoj vietoj. Ir dar žinojau, kad viešbutis iškart išlipus iš stotelės...
Išlipu, išlekiu laukan, o ten kažko tai tamsu(7 h vakaro)... Pasižvalgau aplink, lyg noriu ait, bet išsitraukęs žemėlapį nusprendžiu traukt kur man ,,rodo" mano metro žemėlapis - kažkur, kur sužymėtos tik metro stotelės. Ir pasileidžiu į kelią net nežinodamas kur. Ir einu. Ir kažko tai nejauku pasidaro - velne, kur esu? Nežinau nė gatvės pavadinimo mano viešbučio... Tiktai kad jisai toj pačioj gatvėj, kur Bruklino tiltas... Pasibastęs 15 minučių(kurios atrodo šiek tiek ilgiau, žinant, kad visiškai nesuprantu, kur esu), nusprendžiu pasielgt nesaviškai ir paklaust praeivio(!), kur yra Bruklino tiltas. Nugalėjęs save(iki dabar tuo didžiuojuosi), gaunu atsakymą, kad priešingoj pusėj, nei iki šiol einu, ir kad už ~1 mylios. Dargi paklausiu, kurlink būtų gatvė, kur tas tiltas yra. Ačiū dievui praeivis pasitaikė gudravotas, ir nurodė gan gudriai. Taip už ~10 min atsidūriau reikiamoj gatvėj, tiktai to dar nežinojau, nes ji, žvelgiant į skirtingas nuorodas, turėjo 3 pavadinimus... Bet aš, išvis nežinodamas, kurios gatvės man reik, kažkam apšvitus galvoj nusprendžiu eit ta gatve tilto kryptim. Ir prieinu savo viešbutį.
Mintyse kažkodėl pradedu siųsti kažką daugiskaita peklon. Hmz, prieš ~15 min. galvojau, kaip sužinot, kur esu ir kur galėčiau pernakvot blogiausiu atveju, o dabar piktas kaip velnias lipu viešbučio laiptais... Patirtis neįkainojama, ir tiek.
Šiandien, grįždamas vakare tuo pačiu metro ir išlipęs toj pačioj stotelėj, nusprendžiu ait pirmiausiai pasirinkta kryptim ir už ~10-20 metrų pamatau savo viešbutį. Jė.
Dargi šiandien įvyko keletas įdomių reiškinių... Vėlgi nusprendžiau atsiskirt nuo grupės ir pamiegot(iki šiol miegodavau tik ~6 h per parą...) Po to nusprendžiu aplankyt didžiausią Niujorko muziejų. Šįkart susirašau į telefoną(nes neturiu žemėlapio) visas koordinates gatvių(nes jų gatvės graduotos - iš pietų į šiaurę eina numeruotos gatvės, o iš rytų į vakarus numeruotos aveniu(gatvės). Papusryčiavęs McDonalde, ir pirmąkart gyvenime po to pasijutęs prastai, pravažiuoju metro pusę Niujorko ir dar paėjęs šiek tiek pamatau lentelę, kad pirmadieniais muziejus neveikia. Griūva visi planai, ir aš lekiu į Empire State Buildingą - aukščiausią statinį Niujorke po dvynių nugriovimo. Ten praėjęs pro įdomią eilę, kur siuntinėtojų raudonom aprangom ~ tiek pat, kiek lankytojų, pasikeliu 86 aukštus liftu ir išlekiu į apžvalgos aikštę(kaip Eifelio bokšte, tiktai aukščiau ir miestas pats šūstriausias pasauly)... Niujorko dvasia, kartu su balandžiais, sklando ore... Labai, labai, labai kietai. Po pusvalandžio spoksojimo į visas puses dar pafotkinu ir leidžiuos žemyn. Kažko tai keista, nes jau vakaras, ir pavakarieniavus McDonalde ir vėl pasijutus blogai(padėkDieve?!?!) įlendu į metro ir sėkmingai pasiekiu viešbutį.
Kažkodėl šitas dienas jaučiausi labai pakylėtai... Kiečiausiam pasaulio mieste. Uch.
Dar labai kietas dalykas Amerikoj, kad būdamas pats vienas labai, kaip kažkas sakė, apsišlifuoji. Štai prieš keletą dienų mokykloj turėjau panašų pokalbį į tą iš Melniko aprašyto pokalbio su Dievu - kur staiga bomžo draugą ,,apsėda" Dievas ir pradeda jam išmintį sakyt... Tai vat ir man tokių ,,nušvitimų", kai kažkas iš niekur nieko pasako tokią baisulinę išmintį... Skirtumas nuo knygos tik tas, kad man apsiskelbęs Dievas nepasisako, kad tai Dievas šneka, o ne draugelis. Bet efektas tas pats.
Velne velne velne. Vat kaip reik gyvent.
Visa kita - kai visuomet. Nebaigta 100 darbų, nuotaika belekokia ir baisus supratimas, kad visas šitas belenkoks gėris prasidėjo tik dabar. ~ 17 metų per vėlai...
Kietai,
fJ
