Pastaruoju metu labai kietai vyksta viskas: tobulas tvarkaraštis, yra laiko šiek tiek pamiegot, pailsėt(ko kažkodėl praeitus 2 trimestrus nebūdavo). Viskas, rodos, labai subėga į savo vėžes. Išskyrus sapnus.
Po žiemos atostogų, gal truputį vėliau, pradėjo sapnuotis retkarčiais keisti dalykai. T. y., sapnai su pasikartojančiu turiniu. Buvo ne vienas ir ne du...
Prasideda dažniausiai viskas keistu pasiūlymu(kurio nelabai svarstau) grįžt į Lietuvą anksčiau laiko. Sutinku, ir iškart sapnas nusikelia į Lietuvą, kur kažkas vyksta, bet po ~ 5 min. suprantu, kad kažkas laabai, laabai, laabai negerai: jausmas labai ne itin geras, nors iš realių "situacijų" sapnuose pamenu tik tai, kad baisiai pergyvenu, kad praleidžiu lakroso sezoną... Po tokių emocinių konvulsijų prabundu.
Labai įdomi sapno variacija: važiuoju namo(į Lietuvą), bet dar esu Amerikoj, vairuodams mašiną. Jau mašinoj pradedu galvot, kad negerai bus, jei grįšiu, tad sustabdau.. Ir gal dar kažką galvoju.
Po pirmo sykio tokį sapną "gavus" nelabai keista. Po antro ir trečio pasidaro keista. Bet viską nustelbė ketvirtas(buvo prieš 2 dienas)...
Situacija tokia pat: grįžtu anksčiau laiko, ir po kelių minučių "namie" situacija tampa labai negera(visokios bėdos/problemos/ilgesys(?))... Viskas pasiekia tokį lygmenį, kad iš panikos pradedu "melstis", kad tai tebūtų sapnas, ir po kelių minučių tokios panikos prabundu, alsuodamas kai velnias...
Velniaižin, ką tie sapnai rodo. Gal kad Amerikoj verta metus praleist?
Dargi gavau nuotraukų iš Kenijos(~1000), tad galiu retrospektyviai nupasakot, kas vyko per antrą kelionės dalį. Pamačius nuotraukas iškart supratau: ko iškart nenufotografuoji, tas pabėga nuo tavęs(atsiminimai.).
Pirmiausia, kas turbūt paliko giliausią įspūdį(nors viskas viskas buvo įspūdinga su velniais)... Taigi, didysis haikas.
Vienądien išgirdom, kad bus didelis žygis, į kurį reiktų pasiimt daugiau vandens. Man išėjo atvirkščiai - sulūžo butelis, tad teko pasimti puslitrinį...
Prasidėjo irgi įdomiai - iš karštų saulėtų "dykumų" - į upelio mažutį slėnį, kur auga palmės... Kliuvo labai daug visokių laipiojimo iššūkių - lipimo stačiai, per upelį ir pan... Laabai kietas kraštovaizdis ir jausmas buvo itin kiets.
(nutoraukoj kelionėj visąlaik tempiausi milžinišką kamerą su milžiniškais(astronominiais) žiūronais)
Galiausiai priėjom pabaigą - krioklį, nuo kurio vaizdas atsiveria belekokinis...
Po gan ilgo kelio iki krioklio, laukė kelias atgal. Reiktų paminėt, kad kelio pradžioje dar buvo gan milžiniškas nuolydis į slėnį, kuriuo keliavom...
Taigi. Kely atgal - tiksliau, jau prie krioklio - pasijutau ištroškęs ir be savo vandens butelio... Kaip tikras aš, kitų vandens neprašiau, tad toks pusgyvis tempiausi save ir triskart sunkesnius žiūronus nei iki šiol...
Užlipus atgal per visus velnius į savo pradinę padėtį ir atgavus kūno vandenus, jau vakarėjant nukeliavom autobusu tiesiog į gan aukštą viršūnę. Ten tiesiog prisėdom, išgėrėm atsineštos kavos ir grožėjomės vaizdais.
Po kiek laiko pasakė, kad tas slėnis(kur matos nuotraukoj, tarp 2 "kalnų") yra tas pats, kuriuo ir mes tądien keliavom... Su velniais, teliko galvot.
Įspūdžių tam žygy buvo pilna, nuotraukų irgi...
Kitas gan įdomus įvykis kelionėj buvo dalyvavimas maisto dalinimo programoj, o tiksliau - matymas, kaip tai vyksta.
Kadangi mes buvom privačiam rezervate, kurį valdo viena moteris, o ji dar buvo ir gan turtinga ir remia aplinkines gentis maistu, pakvietė ir mus "padėti dalinti maistą".
Vaizdas įdomus: beveik vidury dykumos susirinkę(kai kuriem reikėjo ~5-10 km keliaut...) ~50 žmonių laukia maisto, padainuodami dar. Dauguma mano bendrakeleivių buvo itin susinervinę(1 verkė), kokie privilegijuoti esame mes, vakariečiai, palyginus su realiai badaujančiais žmonėm, aplink mus. Vėliau, nuvykus ant kitos kalvot apžvelgt vaizdų, net įsisiūbavo diskusija, kaip reiktų patiem moksleiviam/mokyklai remti kažką, kas badauja ar pan... Gan keista buvo matyt turtingus amerikonus, taip save plakančius...
Labai kietai buvo aplankyt vietinius - buvom vietinėj mokykloj(kurčiųjų), vietiniam kaime ir šiaip genčių susirinkime... Mokyklose moko ~ angliškai(anglų ir vietinė - 2 oficialios kalbos. Miestuose 90% reklamų - angliškai), gentyse kalba savo vietine kalba...
Per visą kelionę buvo keli įdomūs žygiai - žygis su senole herbaliste iš genties(kur keli moksleiviai atrado krūmo šaką, kuria nusigrmadžius dantis efektas toks pat, kaip išsiplovus dantis...), paukščių fotografavimo žygis, nakvojimas ne savo būstinėj...
Pamačius ~50 paukščių rūšių, kurių visos - laabai gražios - man įspūdžiai pamačius naują paukščių rūšį pradėjo skirstytis, tačiau kitiem - atvirkščiai, ir po kelionės kai kurie turėjo sąrašą su 100 paukščių rūšių, kurias pamatė per tas 12 dienų...
Kietai buvo ir pernakvot kitur - atsineštuose "miegmaišiuose". Vakarop, pasibaigus gitarom ir būgnam, nuėjom miegot savo pasidarytose lovose iš lapų ir atsineštų pagalvių ir kaldrų. Dar spėjau keletą nuotraukų padaryt.
30 sek. ekspozicija, centre matyti Paukščių Tako centrinė sritis,raudonas(centre/viršuj) ir žalsvas(į kairę nuo raudono)ūkai(M8/M20). raudoni medžiai - nuo laužo šviesos.
Nuėjus gult ir miegant šaltyje ant labai kietos medžiagos gan sunku miegot. Tad prabudinėjau dažnai, kartais ir išgirdęs kokį triukšmą. Ryte nugirdau, kad vienas triukšmų, pažadinusių mane - liūtai už kelių šimtų metrų...
Per visą kelionę mus lydėjo askari - vietiniai reindžeriai, turintys saugoti gmatą ir mus. Visi fiziškai ir psichologiškai labai stiprūs, ir tesinešioja 1 antro pasaulinio tipo šautuvą... Papasakoti turi ką - kaip per dienas tūno krūmynuose ir saugo raganosius nuo brakonierių ir pan...
Afriką per kelionę pamatėt visaip ir iš visų pusių. Nuotraukų(pavykusių) ~500 mano ir ~ tiek pat iš kitur. Su velniais!!!
fJ
