The Drop Holiday!

Laba,

pastarosios 24h buvo pilnos įvairiausių įvykių, vertų įrašo.

Pirmiausia, vakar vakare per vakarienę, kai visi padavėjai(ir aš tarp jų) buvo sulindę į valgyklos virtuvę už durų nuo visos publikos, publika laabai garsiai sušuko woohoo. Iš pradžių keista, bet po to kažkas įlėkė pro duris ir sušuko: drop holiday tomorrow! ada ir visi padavėjai pakartojo sušukimo procedūrą... Garsiausias, žinoma, buvau aš, nes man išėjo, kad 2 dienom nukeltas itin sunkus matematikos testas... Ir šiaip garsus esu labai.

Drop holiday - rytoj nėr pamokų ir šiąnakt nėr vakarinių veiklų. Laisvas trečiadienis vos ne.

Pirmiausia, pora velnių iš kito dormo atvyko pernakvot(dormas atokus, leidžiama nakvot paprastai tik šeštadieniais taip). Taip atėjus vakarui, buvo Sunoco run, tad aš laimingas ir(nes) sotus, susirinkau su kitais bendrabučio salione ir ~1h nakties gan neblogą mintį išvysčiau, kad reikia pažiūrėti filmą - The Curious Case of Benjamin Button. Filmas paliko superinį superinį įspūdį, nes prieš ~mėn su filosofijos(anglų k.) mokytoju nagrinėjom Fitzgerald'o "The Great Gatsby", o Benjamin Button irgi parašė Fitzgeraldas... Filmas netrumpas, ir 4h nakties/ryto nuėjau gultis(dar palikau 3 žmones salione...). 

Dargi reik prisimint, kad trečiadieniais mum lakroso varžybos. Bėda, kad iš vakaro nežinojo nieks, kada reik atsikelt. Tad nusistačiau žadintuvą 12h Kambariokas po to sakė, kad pažadintas jo vis išjungdavau. Nepamenu... Taip nežinodamas laiko(laikrodis, į  kurį žiūrėdavau, apvirto...), padienojus prabudau ir sugalvojau, kad reik įsijungt kompiuterį ir mokyklos internetinėj konferencijų salėj pažiūrėt, kada rungtynės. Kompiuteris rodė, kad dabar yra 13:34. Atsidarius konferencijas, pamačiau žinutę, kad autobusas į rungtynes išvyksta 1:30...

Per ~20 sek. apsirengiau, pagriebiau savo aprangą ir ipodą(kelionei autobusu) ir išmoviau pro duris. Prieš keletą dienų sužinojau trumpesnį kelią - per elektrines tvoras ir karvių kakalius. Taip basanoškėm(jų sezonas prasidėjo prieš savaitę, kai vid. temperatūra pasiekė ~25 laipsnius...) pralėkiau pro visus kakalius ir bandžiau pralįst po elektrine tvora(visąlaik iki tol tebuvau nutrenktas nestipriai vienąsyk)... Sako labiau skauda, kai būni arčiau žemės. Tiesa. lendant nugaros slankstelis palietė tvorą ir per ~0.1 sek. nugaros padėtis iš C pasikeitė į S. Taip iš 10 min. kelionės padariau 3 min. bėgimą.

Kadangi laikrodžio neturėjau(nespėjau, kaip ir nusipraust per skubėjimą), nežinojau, kada pasiekiau autobusą, bet jis dar buvo mokykloj. Išvykom tik po ~10 min. man atvykus, nes ieškojom kito miegotojo, kuris, galiausiai paaiškėjo, pramigo. Įskaitant visus pramigusius, iš gynėjų į rungtynes išvykom tik trise - be jokių atsarginių...

Alkanas ir skaudančiom kojom(susigadinau per praeitas rungtynes) pražaidžiau ir po lygios pirmos pusės pralošėm ~10-3...

Vienas gan įdomus momentas buvo kamuoliuko sustabdymas:

Smūgis buvo ~ iš 1 m atstumo, visgi pavyko apsaugot nuo įvarčio. Iš kitos pusės, pargriuvau ir ne itin gerai(itin negerai) atrodydamas raičiausi negalėdamas kvėpuot ~10 sek. ant žemės. Po to lyg niekur nieko atsikėliau, ir pakeitė.

Vos grįžus po rungtynių - į darbą, skaudančiom kojom, plaučiu ir baisiai alkanu(paskutinį sykį valgiau 2 nakties praeitos dienos. Taip pat pasitaikė, kad valgykloj nieko gero nepatiekė, tad pavyko pasiimti milžinišką(tikrai) dubenį kukurūzų su pienu. 

Vakare dar per Sunoco run'ą pavyko gaut dar pieno ir pavalgyt. Taip neblogai ir pasibaigė diena.

Kai visuomet,

fJ

Klaidos / Lacrosse!

Laba,

pastaruoju metu gan įdomių įvykių įvyko, kurie verti įrašo.

Pirmiausia, padariau dar vieną neįtikėtiną darbą, tokį kaip Niujorke...

Dargi vakar buvo per assembly įvykis, kuomet "Inclusion Group" nusprendė surengti kasmetinį renginį, kuriame žmonės(visa mokykla ~ 200 moksleivių + 50 darbuotojų) sudaro didelį ratą, ir paklausiami įvairių klausimų, dažniausiai "sunkiomis" temomis. Jei tu sutinki su teiginiu/klausimu, eini į rato vidurį, kur tave mato visi...

Ties vienu klausimu į rato vidurį iš visos mokyklos išdrįso žengti tik 1 žmogus, nes klausimas buvo itin aštrus mokyklai. Tas vienas žmogus - mano dormo dormheadas - matematikos mokytojas ir futbolo treneris, gyvenantis tam pačiam "name" su mokiniais... Labai kietas žmogus.

Iškart po įvykio pasirodė laabai keista, kad aš nežengiau į vidurį, nes visiškai sutikau su teiginiu, nors kuris ir lietė tolerancijos temą... Turbūt geriau reikia laikytis savo principų..

Dargi grandiozinių įvykių privyko: mano pirmosios lakroso rungtynės.

Paskutinę sekundę pakeitęs poziciją(iš puolėjo į gynėją, nes trūko puolėjų), pradėjau daužytis aikštelėj. Žaidimas labai kietas, labai skirtingas nuo krepšio/futbolo/pan., ir nors sunkus fizinis kontaktas leidžiamas(privalomi šalmai ir apsaugos), visgi kietesnis tas, kuris geriau valdo lazdą. Vienas gan įdomus aspektas - puolanti komanda gauna kamuolį atgal, nors ir į užribį išmetė jie, jei kamuoliukui išriedant iš aikštės puolėjų žaidėjas yra arčiau jo... 

Ypač įdomu žaist gynyboj, kur gaunama 180 cm lazdą(kai kuriems lazda ilgesnė už žaidėjus...), ir didžioji dauguma žaidimo yra laukti savo aikštės pusėj(gynėjai ir puolėjai negali palikt vienos pusės aikštės) ir daužyt puolėjus, turinčius kamuoliuką... Žaidimas kaip komandinis irgi labai kietas - keliese griauni vieni kitus ir pan... Blogiausia - dabar neturiu nuotraukų.

Pirmosios rungtynės namie buvo gan prisvilusios - pralaimėjimas 3:4, ir pats nelabai gavau žaist(iš 6 puolėjų komandoj vienu metu žaidžia 3, ir dažniausiai labiau patyrę...), bet kitos rungtynės, išvykoj, pasibaigė 3:6 mūsų naudai... Kaip visuomet pilna sportinių aistrų, ir jausmas žaidžiant 8 prieš 10 ir laimint situaciją(aš tarp 8, kiti 2 sėdi už vanojimą per galvą) - kiets.

Gan įdomu, kad vakar tepavyko pamiegot 4 su puse val., po ko man paprastai norisi tądien ką nors papjaut, bet šiandien žvalus kaip velnys, išskyrus koją, kuria uždengiau(tiksliau į kurią pataikė) puolėjo smūgis į vartus.

Beveik kiets,

fJ

P.S. Vakar naktį netikėtai užsukau į ASSIST tinklapį(lygiai ten pat, kur registravausi prieš pusantrų(!!!!!) metų). Ir darsyk pamačiau paveiksliuką, kuriam 2 moksleiviai lakroso rungtynėse. Prieš tuos pusantrų metų net neįsivaizdavau, kad vienas tų moksleivių būsiu aš. Vat dėl ko verta čia važiuot.

Sapnai / Kenija II

Laba,

Pastaruoju metu labai kietai vyksta viskas: tobulas tvarkaraštis, yra laiko šiek tiek pamiegot, pailsėt(ko kažkodėl praeitus 2 trimestrus nebūdavo). Viskas, rodos, labai subėga į savo vėžes. Išskyrus sapnus.

Po žiemos atostogų, gal truputį vėliau, pradėjo sapnuotis retkarčiais keisti dalykai. T. y., sapnai su pasikartojančiu turiniu. Buvo ne vienas ir ne du...

Prasideda dažniausiai viskas keistu pasiūlymu(kurio nelabai svarstau) grįžt į Lietuvą anksčiau laiko. Sutinku, ir iškart sapnas nusikelia į Lietuvą, kur kažkas vyksta, bet po ~ 5 min. suprantu, kad kažkas laabai, laabai, laabai negerai: jausmas labai ne itin geras, nors iš realių "situacijų" sapnuose pamenu tik tai, kad baisiai pergyvenu, kad praleidžiu lakroso sezoną... Po tokių emocinių konvulsijų prabundu.

Labai įdomi sapno variacija: važiuoju namo(į Lietuvą), bet dar esu Amerikoj, vairuodams mašiną. Jau mašinoj pradedu galvot, kad negerai bus, jei grįšiu, tad sustabdau.. Ir gal dar kažką galvoju.

Po pirmo sykio tokį sapną "gavus" nelabai keista. Po antro ir trečio pasidaro keista. Bet viską nustelbė ketvirtas(buvo prieš 2 dienas)...

Situacija tokia pat: grįžtu anksčiau laiko, ir po kelių minučių "namie" situacija tampa labai negera(visokios bėdos/problemos/ilgesys(?))... Viskas pasiekia tokį lygmenį, kad iš panikos pradedu "melstis", kad tai tebūtų sapnas, ir po kelių minučių tokios panikos prabundu, alsuodamas kai velnias...

Velniaižin, ką tie sapnai rodo. Gal kad Amerikoj verta metus praleist?

Dargi gavau nuotraukų iš Kenijos(~1000), tad galiu retrospektyviai nupasakot, kas vyko per antrą kelionės dalį. Pamačius nuotraukas iškart supratau: ko iškart nenufotografuoji, tas pabėga nuo tavęs(atsiminimai.).

Pirmiausia, kas turbūt paliko giliausią įspūdį(nors viskas viskas buvo įspūdinga su velniais)... Taigi, didysis haikas.

Vienądien išgirdom, kad bus didelis žygis, į kurį reiktų pasiimt daugiau vandens. Man išėjo atvirkščiai - sulūžo butelis, tad teko pasimti puslitrinį... 

Prasidėjo irgi įdomiai - iš karštų saulėtų "dykumų" - į upelio mažutį slėnį, kur auga palmės... Kliuvo labai daug visokių laipiojimo iššūkių - lipimo stačiai, per upelį ir pan... Laabai kietas kraštovaizdis ir jausmas buvo itin kiets.

(nutoraukoj kelionėj visąlaik tempiausi milžinišką kamerą su milžiniškais(astronominiais) žiūronais)

Galiausiai priėjom pabaigą - krioklį, nuo kurio vaizdas atsiveria belekokinis...

Po gan ilgo kelio iki krioklio, laukė kelias atgal. Reiktų paminėt, kad kelio pradžioje dar buvo gan milžiniškas nuolydis į slėnį, kuriuo keliavom...

Taigi. Kely atgal - tiksliau, jau prie krioklio - pasijutau ištroškęs ir be savo vandens butelio... Kaip tikras aš, kitų vandens neprašiau, tad toks pusgyvis tempiausi save ir triskart sunkesnius žiūronus nei iki šiol... 

Užlipus atgal per visus velnius į savo pradinę padėtį ir atgavus kūno vandenus, jau vakarėjant nukeliavom autobusu tiesiog į gan aukštą viršūnę. Ten tiesiog prisėdom, išgėrėm atsineštos kavos ir grožėjomės vaizdais.

Po kiek laiko pasakė, kad tas slėnis(kur matos nuotraukoj, tarp 2 "kalnų") yra tas pats, kuriuo ir mes tądien keliavom... Su velniais, teliko galvot.

Įspūdžių tam žygy buvo pilna, nuotraukų irgi...

Kitas gan įdomus įvykis kelionėj buvo dalyvavimas maisto dalinimo programoj, o tiksliau - matymas, kaip tai vyksta. 

Kadangi mes buvom privačiam rezervate, kurį valdo viena moteris, o ji dar buvo ir gan turtinga ir remia aplinkines gentis maistu, pakvietė ir mus "padėti dalinti maistą".

Vaizdas įdomus: beveik vidury dykumos susirinkę(kai kuriem reikėjo ~5-10 km keliaut...) ~50 žmonių laukia maisto, padainuodami dar. Dauguma mano bendrakeleivių buvo itin susinervinę(1 verkė), kokie privilegijuoti esame mes, vakariečiai, palyginus su realiai badaujančiais žmonėm, aplink mus. Vėliau, nuvykus ant kitos kalvot apžvelgt vaizdų, net įsisiūbavo diskusija, kaip reiktų patiem moksleiviam/mokyklai remti kažką, kas badauja ar pan... Gan keista buvo matyt turtingus amerikonus, taip save plakančius...

Labai kietai buvo aplankyt vietinius - buvom vietinėj mokykloj(kurčiųjų), vietiniam kaime ir šiaip genčių susirinkime... Mokyklose moko ~ angliškai(anglų ir vietinė - 2 oficialios kalbos. Miestuose 90% reklamų - angliškai), gentyse kalba savo vietine kalba...

Per visą kelionę buvo keli įdomūs žygiai - žygis su senole herbaliste iš genties(kur keli moksleiviai atrado krūmo šaką, kuria nusigrmadžius dantis efektas toks pat, kaip išsiplovus dantis...), paukščių fotografavimo žygis, nakvojimas ne savo būstinėj...

Pamačius ~50 paukščių rūšių, kurių visos - laabai gražios - man įspūdžiai pamačius naują paukščių rūšį pradėjo skirstytis, tačiau kitiem - atvirkščiai, ir po kelionės kai kurie turėjo sąrašą su 100 paukščių rūšių, kurias pamatė per tas 12 dienų... 

Kietai buvo ir pernakvot kitur - atsineštuose "miegmaišiuose". Vakarop, pasibaigus gitarom ir būgnam, nuėjom miegot savo pasidarytose lovose iš lapų ir atsineštų pagalvių ir kaldrų. Dar spėjau keletą nuotraukų padaryt.

30 sek. ekspozicija, centre matyti Paukščių Tako centrinė sritis,raudonas(centre/viršuj) ir žalsvas(į kairę nuo raudono)ūkai(M8/M20). raudoni medžiai - nuo laužo šviesos.

Nuėjus gult ir miegant šaltyje ant labai kietos medžiagos gan sunku miegot. Tad prabudinėjau dažnai, kartais ir išgirdęs kokį triukšmą. Ryte nugirdau, kad vienas triukšmų, pažadinusių mane - liūtai už kelių šimtų metrų...

Per visą kelionę mus lydėjo askari - vietiniai reindžeriai, turintys saugoti gmatą ir mus. Visi fiziškai ir psichologiškai labai stiprūs, ir tesinešioja 1 antro pasaulinio tipo šautuvą... Papasakoti turi ką - kaip per dienas tūno krūmynuose ir saugo raganosius nuo brakonierių ir pan...

Afriką per kelionę pamatėt visaip ir iš visų pusių. Nuotraukų(pavykusių) ~500 mano ir ~ tiek pat iš kitur. Su velniais!!!

fJ

Nauja darbotvarkė / Naujos mintys

Laba,

šįkart ne apie antrą dalį Afrikos(bus, kai bus nuotraukos...), o apie naują, dabar rodos, gan beveik tobulą dienotvarkę. Taaigi.

 

Kadangi praeiti mano darbai buvo rytiniai, pasikeitimas į vakaro pamainą - laabai kietas. Vis tiek keliuos ~7h, nes pusryčiai - geriausias laikas valgyt mūsų mokykloj...

Pamokos irgi kietos: Calculus(laabai kieta matematika), Literatūra, Istorija, Genetika, Religijų istorija. Visos pamokos išskirtinės.

Pamokos baigias 3 h, tada (penkiskart per savaitę), prasideda lakrosas. Sužinojau, kodėl visi siūlo nepradėti žaisti regbio, lakroso ir pan...

Pirmiausia išdalino apsaugos: krūtinė, alkūnės, pirštinės ir šalmas, ir pirmąsyk po kamuolio valdymo treniruočių gavom pažaisti situacijas. Pvz., gauni 1v1: tu su trumpute lazda ir kamuoliu prieš 1.5 k. sunkesnį gynėją su 2x ilgesne lazda. Galima daryti viską, išskyrus stumti nugarą ir liest šalmą... Jausmas labai kietas, nes lakrosas(iš kurio buvo nukopijuota dauguma taisyklių krepšiniui) - komandinis kontaktinis įgūdžių sportas... Kiekvieną dieną nusikalu kaip reikalas, bet jau dabar laukiu, kada ,,išmoksiu" žaist ir galėsiu sudalyvaut rungtynėse.

Taip baaisiai nuvargęs, ~5 h vakaro prasideda vakarienės padavėjo darbas. 2kart per savaitę paprastas, nesunkus - paruošt stalą ir ~ viskas, tačiau likusius 4(1 diena per savaitę - išeiginė) - sit down dinner. Duoda 2 stalus, kuriuos reikia aptarnaut - patiekti viską(ir maistą, ir indus...), laukt eilėj(kartu su 10 kitų padavėjų) prie valgio, po to skubėt nešiot purvinus/švarius indus... Taip per ~1.5 h darbo aptarnauju 16 žmonių(2 stalus), ir po lakroso treniruočių būnu itin nuvargęs... Dar pusantros valandos veiklų vakare - ir miegot. Kiečiausia veikla vakarais - džiazas, ir jau galiu pasigirt, kad moku kažką relaus džiazo pagroti... 

Taip kiekvieną ~ dieną, jei lieka laiko kur nors - pianinas, irklavimas... Dar gan įdomu yra kiekvieną dieną surast vaikus, kiekvieną dieną žaidžiančius lakrosą (pasavimą) tiesiog ant žolės, mokykloj... Tad taip ir eina dienos, kai nėra privalomų veiklų: pianinas, lakrosas, irklavimas... + tikraai superinės privalomos veiklos, ir paskutiniai 2 mėnesiai ( ;( ) bus itin kieti.

Gal po kelionės, gal šiaip po 7 mėnesių (pasirodo, 59 dienos liko :/ ) čia  pagalvojau ir nusprendžiau, kad bandysiu stot į ~geriausius universitetus dviejose šalyse, ir ruoštis testam į universitetus dviejose šalyse. Lig šiol maniau, kad stosiu tik Lietuvoj. Labai padėjo buvimas pas E. per paskutinią atostogų dalį - jis įstojo į 4-ą geriausią koledžą JAV(būtų įstojęs bet kur) - taip sakant kiečiausias žmogus, kurio gali paklaust apie koledžus... Ligi šiol galvojau, kad man itin neįmanoma būtų bandyt stot į JAV koledžus - vienintelė mano galbūt išskirtinė sritis - kalbant per interviu pagrįst save. Tačiau čia sužinojau, kad ir amerikonai turi standartizuotus testus, kuriem jei turi smegenų, gali pasiruošt. Kitas gan įdomus faktas apie stojimą, kurį patarė E., - faktas, kad aš 6' 4"(ūgis), kas irklavimui turbūt būtų gan ~optimalu.

Mūsų mokyklos irklavimo treneris(iš pirmo trimestro) buvo taip pat tokio ūgio, ir pasirodo, mano treneris taip pat buvo ir Olimpinių žaidynių treneris JAV komandai... Pridėjus, kad aš ruošiuos bet kokiu atveju irkluot(ar ant treniruoklio, ar ant upės), gan įdomu pasidaro...

Taip pat dėl amerikoniško koledžo gan gerai, nes yra koledžo pasirengimo klasė ir gan išvystyta pasirengimo sistema norintiems įstot... O dėl egzamino Lietuvoj - esu įsitikinęs, kad gausiu valstybinio 90+(net keista taip pasitikėt savim)...

Labai įdomu pasirodė finansavimas mokslų. Lietuvoj - patenki į universitetą, moki pinigus, jei mokais prastai. Amerikoj - patenki į universitetą, moki pinigus, jei tavo tėvai jų turi pakankamai, tad jei tėvai neuždirba per metus tiek, kad galėtu laisvai išleist 50 000$ vieno vaiko mokslo metam, mokykla pati remia. Ir įdomu, kad sistema veikia(amerikoniškoji...).

Dar labai įdomu, kad po nusprendimo požiūris į mokslą pasidarė daug daug realistiškesnis...

Kietai,

fJ