Taigi. Man kliuvo unikali mokykla - laabai unikali, savo dvasia, žmonėm ir ferma.
Atvykom pirmiausia nauji tarptautiniai moksleiviai ir savanoriai mokyklos moksleiviai-lyderiai. Pastarieji ir vedė mum orientaciją - renginius, žaidimus ir pan. Itin daug moksleivių dirba mokyklos bendruomenėj - įvairiausi lyderiai, mini-organizacijų vadovai ir vykdytojai ir t.t. Ir visi tik todėl, kad nori, nieko už tai negauna, tik pagarbą iš mokytojų ir moksleivių. Visi lyderiai(ir, aišku, mokytojai), labai kieti bei, kaip visuomet, skirtingi(gal todėl, kad visi, kurie laisvi, tampa tokie skirtingi - pas mus gi visi vienodai tyli...). - nebijo, drąsiai padeda, žino, ką reik padėt ;).
Palyginus mūsų ir amerikonų mokyklas, išties pradeda atrodyt, kad pas mus likę sovietiniai kompleksai - palyginus didelis konfidencialumas, vedantis į atskirumą, netikrumą ir t.t...
Žmonių daugoka iš rytų - Kinijos, Korėjos ir pan., kurie turi neįmanomus ištarti vardus ir kurie šnekasi savo kalba... Bent kol kas. bus įdomu matyt, kas bus, kai grįš visi vietiniai... Šiaip kiekvienas čia nebijo pasisakyt - arba nebijo pasakyt, kad bijo sakyt ką nors... tokie "keistai atviri".
Palyginus sunkiai sekasi kalba. Nors visi sako(ir matosi, kai kalbu dažniausiai, ir šiaip JJG buvau trečias geriausiai mokantis anglų :D), kad mano kalba be didelio akcento, sklandi, laabai sunku suprasti juos, belekaip trūksta žodžių... Įdomu iš vienos pusės, iš kitos - baisu.
Gan įdomu gyvent bendrabuty(nors dar nėra kambarioko) - lyg ir pripratau prie visokių bendrumų, bet kažkoks jausmas ne toks... Iš šono turbūt ne aš dar gyvenu bendrabuty...
Būtų galima daug ir apie visus žmones čia kalbėt, bet gal išeis į kelis žodžius sutalpint:
laisvi, nebijantys savęs, geros širdies(ne visi, bet visi turi šiek tiek, kiek užtenka). Ir atrodo, daugiau lyg nereikia. Nors turbūt vienas svarbiausių - čia nebijo būt savim - be jokių nereikalingų "sofistikuotumų"(gers žodis) ir pan. Ir dar viena tokia keista savybė, kylanti tiikrai iš niekur - žmonės laimingi...
Nu, aišku, po kiek laiko pradeda įgrysti, kai net į akis nežiūrėdami teiraujasi, kaip sekas(panašiai kaip vieno lietuvio rašytojo: Jis pasakė, kad nužudė žmogų, nors skambėjo, kaip šiandien geras oras, ar ne, ačiū, aš negeriu pieno...) Šitas teiravimosi bruožas keistas ir nesuprantamas, todėl sunku suvokti, kada nuoširdžiai tokių dalykų teiraujasi ar šiaip ką pasako, kada tiesiog iš būtinybės.
Dabar trumpai apie mokyklą(tokia tik mano, NIEKS tokioj nesimokė ir nesimokys :) ):
čia privalomas darbas(apie pusvalandį-valandą) šešiskart per savaitę. Kai sužinojau, pagalvojau - nu gi visiška nesąmonė, bet kai ateini čia, dirbi bendruomenei ir matai, kaip bendruomenė dirba, apima visai kitas jausmas - toks pasigerėjimo savo darbu... Kol kas man tik būsimu... Čia laabai kiets dalykas. Kas nebuvę, nesupras...
kitas dalykas(čia jau turbūt daugely privačių mokyklų) - privalomi stiprūs menai ir stiprus sportavimas(penkissyk per savaitę popiet). Išeina taip, kad diena pilna užsiėmimų(ryte iki pietų pamokos, popiet sportas, vakarop menai... velniava, kada aš išmoksiu dar dviem instrumentais grot?
Paskutinis, bet vienas iš itin(labai labai) kietų dalykų - dainavimas. Privalomas užsiėmimas kartą per savaitę, kai visa mokykla(moksleiviai) susirenka ir dainuoja dainas iš knygų. Žiauriai kieta: dainos parinktos labai fainos, visi dainuoja, paskirstyti į keturis balsus, yra du mokytojai(vienas groja pianinu, kitas duoda balsu)... Čia, kaip kai kas sako, "kažkas tokio". Velne, tokio dalyko nesu matęs ar įsivaizdavęs...
Taigi, pirmieji mokyklos įspūdžiai: keista. Turbūt iš gerosios pusės... Labai įdomu, žiūrėsim, kas bus, kai prasidės mokslai, sugrįš tikri mokiniai... O kol kas - velne kaip kieta...
Šiąnakčiai tiek. Iki!
fJ
