visgi pavyko nuvykt į Ameriką :). Kad kuo mažiau pasimirštų, nusprendžiau ir parašyt kažką...
Taigi... Išvykom rugpjūčio šešioliktąją, popiet. Įdomūs atsisveikinimai visuoemt būna... Su giminėm, vėliau su šeima - itin istrigo paveikslas Vilniuj, prie pat įėjimo į laukiamąjį:
- Tai jau viskas?
- Jo.
- Tai biškį baisu.
Bet buvo ne biškį...
Tad per Frankfurto oro uostą(ten padainavę "Alaus, Alaus") nusigavom iki Bostono. Lėktuvas Frankfurtas-Bostonas nekoks pasirodė - nėr vietos kojom, kliuvo ir ne pati geriausia vieta - kažkur vidury, izoliuotam nuo pažįstamų(važiavom visi šeši ASSISTai lietuviai)... bet visgi malonu perskristi Atlantą.. :)
Hmz, išlipom Bostone vakarop. Oro uostas kaip oro uostas, oras irgi lyg toks pat - nesijaučia, kad Amerika. Tik po keliasdešimt minučių pradėjau suprast, kad esu kitur, tiesiog kitur - tarp kitokių žmonių, pastatų, mašinų...
Taigi turėjom sutikt dar ASSISTų iš kitur - Europos ar kitur, nebepamenu. Visi ASSISTai - laabai kieti žmonės... kiekvienas baisiai skirtingas. Kiečiausi(rimtai) man, kaip tikram lietuviui, pasirodė penki lietuviai - visi skirtingi, visi kieti savaip - menininkė E.(pasirodo, nebuvau matęs tikro menininko iki tol...), tiesiog geri žmonės(ne šiaip, bet geri savaip - ar savo elgesiu, velniava, sunkoka paaiškint... pvz. G. - nugi velns koks geras žmogus - nėsyk iš nieko nepasišaipė, baisiai geraširdis... tiesiog gera energija nuo žmogaus sklinda... P. - kitas kietas žmogus - kaip pats sakė, žino, ką kalba, ir kalba protingai... U. - baaisiai geraširdis ir paslaugus žmogus. Kaži ar tokių dar yra... E. - kitas irgi labai kietas ir geros širdies žmogus)... Kartais(nors nelabai kartais) atrodo, kad biškį nesu vertas šalia tokių kietų žmonių būt... Gaila visgi, kad nutrūks ryšiai po šių metų...
Taigi, autobusu nuvykom iki laikinos mokyklos, kur buvo orientacija. Susipažinom su kitas ASSISTais ir staffu.
Visi ASSISTai vaikai labai skirtingi, bet visi labai geri savo srity - ar kaip žmonės, ar kaip specialistai. Taip pat ir nepasikėlę. Tiesiog žmonės, su kuriais malonu bendraut...
Staffas(ASSIST organizacijos valdyba ir mokytojai) - tiesiog įspūdingi: itin(tikrai, labai) išsilavinę, protingi, gebantys pašnekėt, gerbiami, nuoširdūs. Verta pamatyti ir pabendraut. Nemaniau, kad taip gali benrauti suaugę su vaikais...
Taigi... Amerikoj privačios mokyklos skiriasi nuo mūsiškių. Pirmiausia - žmonėmis - mokytojai ir kiti suaugę, šnekantys rimtai su tavim, kaip su suaugusiu, pirmiausia atrodo keistoki, po to dar labiau gerbiami... Pvz, kad ir pats Bobas Stenlis(ASSISTo vadas) - itin didžiulės pagarbos vertas žmogus - taip nuo jo sklinda gerumu ir netgi išmintim(keista net pačiam man dabar)...
Ech...
Antra - pačios mokyklos. kaip jos veikia... visur apskriti stalai, netgi prabangūs aikštynai, salės ir t. t. - kaip filmuose ;). Pati sistema kitokia - čia chebra pati pasirenka ir mokytojus, ir mokymo metodus - kapitalizmas gerąja to žodžio prasme. Ir jis veikia... Ne veltui amerikonai moka po keturiasdešimt tūkst. kasmet...
Tokiom emocijom pragyvenom tas keturias dienas - iki dvidešimtosios - kai iškeliavom. Buvo ir ašarų(tokius žmones palikti... ir, rodos, į nežinią). Kai kurių iš jų jau nebesutiksiu. Gaila... Su kitais dar gal kitą vasarą...
Taigi, autobusu nusigavau(jau be lietuvių... ;( ) iki aikštelės, kur mane sutiko mano mokyklos atstovė. Vėlgi - kaip keista, kai šneka kaip su suaugusiu, koks keistas laisvumas žmonių... Velns, nejau nebuvo nieko vertesnio už mane tai pamatyt. nu ką gi, dėkui!!! Nepamiršiu.
Privažiavom mokyklą. Ten pasitiko host brolis. Kiets žmogus... Nuo ten prasideda jau mano kaipo savarankiški nuotykiai ir pažinimai...
Tiek šiandienai. Iki!
