2008-09-25

Žmonės

Labai įdomūs žmonės čia. išties mažai užsidarusių savy žmonių. Visi čia sportininkai, du trečdaliai - muzikantai(pagal populiarumą turbūt bus taip: gitara, pianinas, būgnai...)... Pradėjus lygint galimybes lietuviukų moksleivių ir amerikonų, išties keista pasidaro: rodos, ir Lietuvoj tą patį gali daryt, ką ir čia, bet įspūdis, kad čia galimybės daug didesnės.. Gal dėl to, kad čia normalu sportas, menai, dalyvavimas bendruomenės gyvenime ir panašūs dalykai - veikla. Ir ta veikla Amerikoj - tiesiog norma. O Lietuvoj turi būt kiets(pastebėjau, kad dažnai vartoju šitą žodį :), jis reiškia: protingas(nebūtinai IQ, bet šiaip), racionalus, ir pozityvus) ir drąsus). kad imtumeis tokios veiklos. Keista.
Taigi. Žmonės atviri čia, ir išties yra(aha, yra) nemažai ,,stereotipinių" amerikonų.
Šiaip manau, per metus būsiu pažinęs visą ,,Draugų"(amerikietiško serialo) charakterių atitikmenų rinkinį(viso šeši, rodos). Yra mokytoja, kuri, atrodo, elgias taip pat, kaip Fibi. 
Baisiai juokinga matyt tokį žmogų... Yra ir Džo. Aišku, ne toks juokingas, bet tikrai galėčiau sakyt, kad charakteris jo;).
Šiaip daugelis amerikonų elgiasi amerikoniškai - labai mojuoja rankom kalbėdami, garsiai žvengia... Kartais, pvz., nusiraugėja ir pasako: "oi, buvo šlykštu..".
Išties yra tie ,,tipiniai amerikonai'' - viercheliai tokie, kurių šalis pati kiečiausia(ir jie patys, aišku, kiečiausi). Vienu žodžiu, nesumaišysi su kitataučiais. Tai devintokai gezukai :).
Aišku, patriotizmas visur yra. Labiausiai pastebimas ,,support local farmers" lygiu. Ant mašinų klijuoja lipdukus su ,,Buy locally grown...", ,,Support Vermont farmers". Dar vienas įdomumas, ant mašinų numerių yra po frazę apie valstiją. Pvz., Vermontas - Žaliojo Kalno valstija(Vermont iš prancūzų k. taip išsiverčia), Nju Hempširas - Live free or die(šitas garsus, nes jie uždraudė įstatymu užklijuot tą vietą ant numerio, kad nesimatytų...), Teksasas, atrodo, lone star state(nes Teksaso vėliavoj tik viena žvaigždė(panaši į JAV vėliavą...).
Žmonės čia gan kitaip susiję su muzika. Iš MTV grojaraščio(tai, kas pas mus normalu, populiaru) žino tik Akon. Kas dar labai keista, jie nežino Bryan Adamso... Tas šiek tiek nervina. Bet ir aš atradau Dave Matthews Band... :)
Vis dar keisti mokytojų ir moksleivių santykiai... Kai anglų k. mokytojas yra ir irklavimo instruktorius, arba kai mokinys juokauja(taip gan rimtai) kartu su mokytoju... arba kai moksleivis elgiasi, lyg būtų dviese su mokytoju(nors klasėj dar vienuolika mūsų sėdi...) - pertraukinėja, o mokytojas lyg niekur nieko :O. Tik kai keikiasi, mokytojas pasako, kad negalima...
Čia labai svarbūs žmonių įsitikinimai. Dėl rinkimų - visi už Obamą(neduokdie tu kitaip, turbūt nušaus(šautuvą galima pirktis aštuoniolikiniams, anksčiau nei alų gert. Gan įdomu matyt Walmarte shotgunų, assault rifle'ų(nežinau, kaip lietuviškai tokie terminai...), kaip kokiu bananų, ananasų Maximose... Aišku, jie patikrina per parą ar nesi psichas. Bet vis tiek...). Irgi nušautų, jei esi antihomoseksualistas ir pan... Katalikų nemėgsta turbūt. Ir šiaip, visi pasidalinę į dvi stovyklas(ne mokykloj, šiaip visoj Amerikoj): demokratų ir respublikonų, pro-life ir pro-choice(dėl abortų(pro-life juos draudžia...))... Turbūt, kad būtų įdomiau gyvent. 
Žmonės čia kitokie, nei atvažiavėlis... Taigi. Pradėjau sportuot - irkluoju gi... Pradžia sunki, bet įdomu - dirba visas kūnas(per tris etapus - kojos, nugara, rankos), tiesiog kietai būt kalnuose, upėj ir nesunkiais kojų judesiais irtis į priekį. Tiksliau į gala, nes atbulas plauki... Ir dar kietai plaukt keliese - dviese vos neapvirtom vakar - vidury upės, dėl mano(aišku) klaidos: vanduo jau lindo vidun pro viršų. Ekstremaliai :) Beje, irklavęs vakar jau buvo apvirtęs... Moksleivių prezidentas(apie jį taip sako: jis mėgsta būt kiečiausias(superior). Bet jis ir yra kiečiausias), o pats pirmas apsivertė. Dar labai geras krūvis išeina ant irklavimo treniruoklio - urging. Per penkiolika minučių taip gerai išsikrauni...
Tik labai baisu, kad nelieka laiko niekam. Dar reikia būtinai išmokti džiazą pianinu(Lietuvoj pasakęs, kad groji džiazo grupėj, būtum pagerbtas ar nesuprastas, čia tai normalu...), reik būtinai kažką padainuot(V. V. Landsbergį ar Aktorių Trio?) per Assembly(triskart per savaitę visi mokiniai susirenka išklausyt pranešimų ir pan. Per tą laiką gali ir pasiprašyt pagrot, padainuot ir t.t.). Vėl klausimas - ar mokintis gitaros, ar kaip nors pianinu išdainuot liaudies dainas :O?
Man jau teko pakalbėt, padovanojau ,,Neregėtą Lietuvą''. Anglišką, aišku... Visi laaabai džiaugėsi. Kitas dvi dienas kas antras sutiktas sakė ,,gerai pakalbėjai"(nors realiai nelabai). Mat buvau pirmas moksleivis, kuris ką nors padovanotų mokyklai(dar jos nebaigęs). Tas vat buvo keista girdėt... Dar pasisiūliau padaryt cepelinų ir sausainių pyrago. Ironiška, kad tapau kulinaru, žinant mano itin ribotas ,,galimybes'' šitoj srity. Vat lyg pirmas kartas gyvenime, kai tai tampa negeru dalyku... Antras kartas, tai dėl drabužių... Vat negerai.
Nežinau, ar sakiau, bet kasryt norisi(gal jau įpratau, tad jau mažiau...) ką nors nušauti - taip trūksta miego... Ir, pastebėjau, tada labiau veikia emocijos. Pvz., koks unikalus jausmas eit naktį(pusę šešių ryto tamsu kaip pekloj) keliu girdint kojotą... Arba prisimint kokį labai svarbų įvykį... Arba eit tas dešimt minučių iki fermos lyjant lietui - naktį, šalta, lietus, miegu... Tada gan įdomiai jaučiuos. 
Tam kely(kai einu vienas) dešimt minučių laisvų būna. Dainuoju. Pastebėjau, kad nuo praeito rugsėjo mano dainavimo galimybės prasiplėtė gal per pusantro tono į viršų. Nežinau, dėl ko, bet tas labai džiugina ;) Būčiau bent šimtadalį žinojęs, koks bus mano gyvenimas, bent pastaruosius metus būčiau gyvenęs šiek tiek kardinaliai kitaip - būčiau išties išmokęs groti pianinu(kokia dabar gėda nemokėti...), gitara, sportavęs(išties negerai nesportuot) ar tiesiog visur, kur tik įmanoma, dalyvavęs. Velne velne velne. Gėda.
Dar vieną įdomų dalyką radau tiem, kas groja/nori grot pianinu ir turi laptopą arba pianino klaviatūra, besijungiančią prie kompo. Jei kas žino Dance Dance Revolution(kur eina rodyklės, ir reik minkyt su kojom grindyse esantį džioistiką-kilimą, tai čia tas pats, tik reik viską daryt su pianino klaviatūra. Ir dainos tokios normalios lyg... ;)
www.synthesiagame.com ;)
Vis dėlto tiesą sakė praeiti ASSISTai, kad pradėsim juodą kavą mėgt. Kitaip ragas. Kadangi nemėgstu kavos, nekaip. Labai nekaip.
Rodos, viskas. Kitąsyk turėtų būt nuotraukų...
Laimingai,
fJ

2008-09-16

Apie

Laba,
tai va. praėjo gan nemažai laiko, apsipratau jau. Ir šiek tiek įdomių pastabų prisikaupė.
Šiaip kuo Amerika taip skirias nuo Lietuvos?
Maisto porcijos. Kavinėse/restoranuose porcijos lygiai dvigubai didesnės nei Lietuvoj. vietoj vieno didelio sumuštinio gauni du, vidutinis amerikoniškas Sprite McDonaldse lygus mūsų didžiausiam... Keista. Ir iš kur pas juos tiek resursų?
Mokytojo - moksleivio santykiai. Itin keisti. Bet pirmiausia į akis krenta mokytojai - kur matyta, kad anglų kalbą ar istoriją Lietuvoj mokyklose mokytų vyrai? Dėl santykių: moksleiviai bendrauja su mokytojais kaip su bendraamžiais. Įdomu - yra pliusų ir minusų. Pliusai - labai palengvina viską - gali bet ko pasiklaust, nebaisu. Mokytojas - draugas(keista, tikrai), ne priešas. Mokymasis tampa daug lengvesnis, išties nėra jokios sienos tarp mokytojo ir moksleivio - nė atskiro stalo mokytojas neturi... Labai įdomu stebėt, kai pvz., moksleivis pagiria mokytojo tašę. Iš kitos pusės, bent jau aš kartais pastebiu nepagarbą mokytojui - atrodo, kad šalia jo galima ir nusikeikt retkarčiais, ir pertraukinėt, ir šiaip grybaut pradėt per pamoką... Kai pvz., mokytojas duoda kokią užduotį, o moksleiviai pradeda kalbėt apie visiškai priešingą dalyką - kaip žiemą reikės fermoj dirbt ir panašiai.
Amerikoniški moksleiviai. Labai įdomu palygint lietuviukus ir amerikonus mokyklose. Žiaauriai išsiskiria amerikonų laisvumas ir drąsa - nieks nebijo pasakyt savo nuomonės, kad ir kokia ji keista būtų. Labai kartais pradeda atrodyt, kad iš tikrųjų tiesa, kad vienas amerikonas neįsuktų lemputės(perkeltine prasme)... Pvz., skaitant tekstą ir nesuprantant kokio žodžio niekam neateina į galvą mintis pasižiūrėt žodyne(thesaurus), ir tik mokytojui patarus atsiranda tokia galimybė. Dargi labai maosi, kad amerikonai nežino, kas yra karas, okupacija ir t.t. Štai vienam(išties protingam) pasidarė baisu, pagalvojus, kad Hitleris norėjo užkariauti ir Ameriką.
Dar apie amerikonus esu užsirašęs - "nesupranta patriotizmo". Itin pastebiu, kad ypač žmonės nežino, kas yra nedemokratija... Amerikonams nestinga ir naivumo - štai vienas iš pačių protingiausių pasiūlė visiškai neįmanomą dalyką ir bent dešimt minučių dėl to ginčijosi su klase(tai, jog kiekvienam moksleiviui reikia pačiam dažyt bendrabučio kambario sienas...). Tokių pavyzdžių matosi daug. Moksleiviai laabai liberalūs - kasdien galima išgirsti atvirai(prie pietų/vakarienės stalo) diskusijas(abiejų lyčių) falologijos klausimais. Laabai keista...
Šiaip pradėjus lyginti žmones iš lietuvių ir amerikonų:
klasėj ~trylika moksleivių yra. Lyginant, ~keturi yra kieti(tikrai kieti...), bet visi visi atviri - mažai pilkos masės, palyginus su lietuviais, daug lengviau pažinti žmones. 
Šiaip labai praplečia mąstymą - dvigubai. Kai gyveni savo mažam pasaulėly, viskas atrodo vienaip. Bet kai išvažiuoji ir pagyveni kitur, pamatai, kad gali būti ir visiškai atvirkščiai. Tiesiog būna... Ir pradeda atrodyt, kad visos problemos atsiranda tik nuo blogo požiūrio.
Labai prasiplečia žinios/požiūris/mąstymas apie Lietuvą. Labai pasimato, kad lietuviai daug sričių yra aplenkę Ameriką... Taip pat ir labai pasikeičia požiūris į lietuvius - pradedant šeima(radikaliai), baigiant lietuviais moksleiviais/mokytojais. Įdomu bus Lietuvoj kažką pritaikyt, ką čia pamatau. Išties daug nereikia - tik kitokio požiūrio...
Visada,
fJ

2008-09-09

Dienotvarkė(ir šiek tiek kitko..)

Laba,
čia labai įdomiai laikas planuojasi kol kas - tvarkaraštis bent jau kol kas labai įtemptas...
Taigi, nuo ryto:
Pusę šešių reik keltis(gyvenu dešimt min. nuo fermos ir mokyklos, tai dar paėjėt reik) į fermos darbą. Nėr sunku, tik kažkaip neįprasta keltis taip anksti... miego trūksta. Įdomiausia buvo pirmą dieną - žadintuvą išjungiau pusiau miegodamas ir prabudau tik po pusvalandžio:/ pavėlavau ir dar pavėlinau tokį kitą, kurį turėjau pažadint... Bet nenubaudė :).
Taigi maždaug pusę septynių atgal į bendrabutį praustis, po to vėl į mokyklą valgyt(pusryčiai septintą). Pusryčiai kaip kada - būna neblogų, būna ne visai valgomų... bet jei aš galiu valgyt ką nors, reiškia žiauriai gerai...
Be penkiolikos aštuntą prasideda pamokos. Būna dviejų tipų - po keturiasdešimt min ir pusantros valandos. Kaip kada. Namų darbų(anatomijos/fiziologijos ir istorijos) užduoda normaliai - po penkis-dešimt psl. angliško teksto. Labai neblogai tobulinasi anglų k. žinios taip ;). 
Po to pusę pirmos priešpiečiai - vėlgi galima ką nors atrast... blogiausiu atveju keturios riekės duonos ir du obuoliai(obuoliai ypač geri). Valandą po priešpiečių pamokos, iki tol galima valgyt ir "hang out" - lietuviai neturi vertimo šitam žodžiui... :(  
Pamokos iki trijų(nors kaip kada čia...), o tuomet popietinė veikla - sportas. Yra futbolai visokie(keičiasi kas semestrą) visokiausi, tad aš dėl savo ypatbių(ūgio ir negalėjimo žaist futbolo :)) pasiėmiau irklavimą :). Šiandien reikėjo išbūt penkias min. vandeny. Velns kaip sunku :O.
Po dviejų val. maždaug baigiasi visi sportai, tad šiek tiek laiko hang outint arba pasimokint. 
Šeštą vakarienė. vėl panašiai kaip per kitus valgymus. Beje, mokykloj virtuvėj ir kitur dirba patys moksleiviai - kiekvienas turi savo darbus(man, kaip ASSISTui, reik pasiimt per metus fermą, vakarienės padavėją ir virtuvės darbininką:)). Tai baisiai įtraukia. Kažkoks keistas/geras pojūtis... ir svarbiausia - visi dirba. Nors yra ir G-sub(pakaitos darbuotojai - jei kas suserga ar pan., jie pakeičia...)...
Toliau, septintą vakaro veikla - menai. Aš pasiėmiau pianiną ir dainavimą. Beje, prie gerų Yamahų ir Steinwayjų galima prieit bet kada, jų yra ~ penki, visų dar nebandžiau. Bet garsas kiets... Pirmąsyk net lyt iš akių pradėjo nuo tokio pianino performanso...
Tada, po val. baigiasi viskas - laisvas laikas. Tik šeštadienį nėr popietinių ir vakarinių veiklų, o sekmadienis išvis laisvas(pusryčiai/pietai/vakarienės kiekvienądien). Kol kas trūksta gerų keturių valandų per dieną... Žiūrėsim...
Dar labai įdomiai čia su muzika - visi turi legalią(diskus, kartais, kad pigiau - plokšteles, dėl failų nežinau):O. Aš irgi nusipirkau legalių(iš parduotuvės) natų. Dave Matthews Band. Kieta amerikoniško roko grupė ;). Ir šiaip mano mokykla garsėja  labai kietu muzikos stilium. Jau sutikau vieną harpistą(l. armonikėlistą) :). Bandysiu per metus pramokt ir gitaros bei armonikėlės. Neįsivaizduoju kaip. Labai gerai dainavimas dar sueina kol kas - per tas dešimt minučių nuo mokyklos iki bendrabučio garsiai dainuoju(kai nieks negirdi... ;) ). Tad grįšiu daininykas. Reiks išmokt dar kanklėm(ką tik pažiejau, ne tik moterys groja :) ), tai išvis kiets būsiu... bet reik mokytis. Kažkaip tik dabar pastebėjau, kad žmogų nuo žmonių išskiria darbas. Kažkaip tik dabar... 
Tiek žinių. Laiko nėr. vakarienė prasidėjo prieš tris minutes...
Laimingai!
fJ

2008-09-02

Mokykla

Laba,
Taigi. Man kliuvo unikali mokykla - laabai unikali, savo dvasia, žmonėm ir ferma.
Atvykom pirmiausia nauji tarptautiniai moksleiviai ir savanoriai mokyklos moksleiviai-lyderiai. Pastarieji ir vedė mum orientaciją - renginius, žaidimus ir pan. Itin daug moksleivių dirba mokyklos bendruomenėj - įvairiausi lyderiai, mini-organizacijų vadovai ir vykdytojai ir t.t. Ir visi tik todėl, kad nori, nieko už tai negauna, tik pagarbą iš mokytojų ir moksleivių. Visi lyderiai(ir, aišku, mokytojai), labai kieti bei, kaip visuomet, skirtingi(gal todėl, kad visi, kurie laisvi, tampa tokie skirtingi - pas mus gi visi vienodai tyli...). - nebijo, drąsiai padeda, žino, ką reik padėt ;).
Palyginus mūsų ir amerikonų mokyklas, išties pradeda atrodyt, kad pas mus likę sovietiniai kompleksai - palyginus didelis konfidencialumas, vedantis į atskirumą, netikrumą ir t.t... 
Žmonių daugoka iš rytų - Kinijos, Korėjos ir pan., kurie turi neįmanomus ištarti vardus ir kurie šnekasi savo kalba... Bent kol kas. bus įdomu matyt, kas bus, kai grįš visi vietiniai... Šiaip kiekvienas čia nebijo pasisakyt - arba nebijo pasakyt, kad bijo sakyt ką nors... tokie "keistai atviri".
Palyginus sunkiai sekasi kalba. Nors visi sako(ir matosi, kai kalbu dažniausiai, ir šiaip JJG buvau trečias geriausiai mokantis anglų :D), kad mano kalba be didelio akcento, sklandi, laabai sunku suprasti juos, belekaip trūksta žodžių... Įdomu iš vienos pusės, iš kitos - baisu.
Gan įdomu gyvent bendrabuty(nors dar nėra kambarioko) - lyg ir pripratau prie visokių bendrumų, bet kažkoks jausmas ne toks... Iš šono turbūt ne aš dar gyvenu bendrabuty...
Būtų galima daug ir apie visus žmones čia kalbėt, bet gal išeis į kelis žodžius sutalpint:
laisvi, nebijantys savęs, geros širdies(ne visi, bet visi turi šiek tiek, kiek užtenka). Ir atrodo, daugiau lyg nereikia. Nors turbūt vienas svarbiausių - čia nebijo būt savim - be jokių nereikalingų "sofistikuotumų"(gers žodis) ir pan. Ir dar viena tokia keista savybė, kylanti tiikrai iš niekur - žmonės laimingi... 
Nu, aišku, po kiek laiko pradeda įgrysti, kai net į akis nežiūrėdami teiraujasi, kaip sekas(panašiai kaip vieno lietuvio rašytojo: Jis pasakė, kad nužudė žmogų, nors skambėjo, kaip šiandien geras oras, ar ne, ačiū, aš negeriu pieno...) Šitas teiravimosi bruožas keistas ir nesuprantamas, todėl sunku suvokti, kada nuoširdžiai tokių dalykų teiraujasi ar šiaip ką pasako, kada tiesiog iš būtinybės.
Dabar trumpai apie mokyklą(tokia tik mano, NIEKS tokioj nesimokė ir nesimokys :) ):
čia privalomas darbas(apie pusvalandį-valandą) šešiskart per savaitę. Kai sužinojau, pagalvojau - nu gi visiška nesąmonė, bet kai ateini čia, dirbi bendruomenei ir matai, kaip bendruomenė dirba, apima visai kitas jausmas - toks pasigerėjimo savo darbu... Kol kas man tik būsimu... Čia laabai kiets dalykas. Kas nebuvę, nesupras...
kitas dalykas(čia jau turbūt daugely privačių mokyklų) - privalomi stiprūs menai ir stiprus sportavimas(penkissyk per savaitę popiet). Išeina taip, kad diena pilna užsiėmimų(ryte iki pietų pamokos, popiet sportas, vakarop menai... velniava, kada aš išmoksiu dar dviem instrumentais grot?
Paskutinis, bet vienas iš itin(labai labai) kietų dalykų - dainavimas. Privalomas užsiėmimas kartą per savaitę, kai visa mokykla(moksleiviai) susirenka ir dainuoja dainas iš knygų. Žiauriai kieta: dainos parinktos labai fainos, visi dainuoja, paskirstyti į keturis balsus, yra du mokytojai(vienas groja pianinu, kitas duoda balsu)... Čia, kaip kai kas sako, "kažkas tokio". Velne, tokio dalyko nesu matęs ar įsivaizdavęs...
Taigi, pirmieji mokyklos įspūdžiai: keista. Turbūt iš gerosios pusės...  Labai įdomu, žiūrėsim, kas bus, kai prasidės mokslai, sugrįš tikri mokiniai... O kol kas - velne kaip kieta...
Šiąnakčiai tiek. Iki!
fJ

2008-09-01

The Land Of Live Free Or Die

Laba.
Aha, taip iš tikrųjų vadinas Nju Hempširas(NH) - taip net užrašyta ant žalių mašinų numerių.
Taigi, atvykau pas host brolį E. Irgi kiets žmogus - mokyklos moksleivių Prezidentas. Irgi geros širdies, padedantis, tik tylus labai - flegmatikas. Groja džiazą, pianinu, moka gerai gitara... Aprodė mokyklą - velns, didoka kaip dviem šimtam žmonių... Labai geras menų pastatas - tik tada, pamačiau, kokią gerą menų moyklą lankysiu tuos metus :). Visa kita kaip "paprastoj" privačioj nedidukėj Amerikos privačioj mokykloj... Nu tik aišku ferma su savo velniais. Bet dar pora savaičių liko pas host šeimą...
Taigi. Važiuojam su host broliu(aštuoniolikinis, vairuoja mašiną(pas juos galima nuo šešiolikos)) per tipinį Amerikos nemiestinę dalį(ne provincija...)(Atmosfera visai kaip GTA:SA pietrytinė dalis - "kaipo kaimas", bet visai ne: milžiniška infrastruktūra, kas trečias - didžiulis džipas... ) Šeima gyvena gan atokioj vietoj - pusiau vienkiemiuose, pusiau gatvėse. Viskas amerikoniška - namai su trimis mašinom, atskiros pašto dėžutės kitapus gatvės, erdvūs namai... Ir svarbiausia, taip pas visus. Tikrai, atmosfera unikali - tarp kalnų, miestelių amerikoniško stiliaus, besiklausant Dave Matthews Band(amerikoniškas rokas) ar Bruce Springsteen...
Įdomūs žmonės: motina - tikra amerikonė, šneka su visais įmanomais tonų iškraipymais ir t.t. Kaip dauguma sutiktų - geraširdis žmogus. Keista, bet host šeima nieko už tai, kad mane palaiko, negauna... Tėvo pernelyg daug nemačiau - dirba visą savaitę, tik savaitgaliais būna namie. Dar brolis turi dvi seses(plius du ir penki ~jom metų. Pats brolis dvyliktokas šiais metais). Baisu jam gyvent su jom :/ . Šaiposi belekaip(palyginus su paprastu amerikonų elgesiu), o jis dar nervinasi dėl to...
Labai įdomus dalykas(bent jau šitoj šeimoj) - valgis. Ypač vakarienės. Valgo tik organinį maistą - nuo pieno(tik be riebalų) iki kukurūzų. Per vakarienes gamina pati šeima - dažniausiai sesė ar mama(kol aš buvau, buvo vasara, tai visa šeima, išskyrus vyriausią brolį, buvo namie). Ir gan skaniai išeina. Taip jau suvalgiau du picos gabalus...
Ėjom trissyk į kalną haikint. Kiets kalnas, apskritai visas NH labai kalnuotas. Buvom mažo miestuko kine - tos lemputės kaip prie senovinių teatrų ar kinų, ir tik vienas filmas tądien. Visi taip pusiau inteligentiškai išsidrebia, prisipirkę ne tiek jau daug spragėsių - tik vieną dėžutę. Dar aplankėm porą koledžų - mažiukų, po keletą tūkstančių(nuo dviejų iki keturių) moksleivių... Tikrai įspūdingi dariniai - beveik atskiri miestai. Ir kaip padaryti - viskas aukštesnio lygio nei pas mus... Visi pastatai modernūs, apskriti stalai(visur, net mokyklose(išskyrus didžiausias paskaitas(biologijos ir t.t.)). Visos sąlygos visokiam laisvalaikiui - nuo teniso kortų iki tūkstančio būrelių... ir tai veikia. Išties keista.
Taip neilgai ir truko tos pusantros savaitės... Ir aš jau orientacijoj mokyklos...
Iki,
fJ

Pradzia

Laba!
visgi pavyko nuvykt į Ameriką :). Kad kuo mažiau pasimirštų, nusprendžiau ir parašyt kažką...
Taigi... Išvykom rugpjūčio šešioliktąją, popiet. Įdomūs atsisveikinimai visuoemt būna... Su giminėm, vėliau su šeima - itin istrigo paveikslas Vilniuj, prie pat įėjimo į laukiamąjį:
 - Tai jau viskas?
 - Jo.
 - Tai biškį baisu.
Bet buvo ne biškį...
Tad per Frankfurto oro uostą(ten padainavę "Alaus, Alaus") nusigavom iki Bostono. Lėktuvas Frankfurtas-Bostonas nekoks pasirodė - nėr vietos kojom, kliuvo ir ne pati geriausia vieta - kažkur vidury, izoliuotam nuo pažįstamų(važiavom visi šeši ASSISTai lietuviai)... bet visgi malonu perskristi Atlantą.. :)
Hmz, išlipom Bostone vakarop. Oro uostas kaip oro uostas, oras irgi lyg toks pat - nesijaučia, kad Amerika. Tik po keliasdešimt minučių pradėjau suprast, kad esu kitur, tiesiog kitur - tarp kitokių žmonių, pastatų, mašinų...
Taigi turėjom sutikt dar ASSISTų iš kitur - Europos ar kitur, nebepamenu. Visi ASSISTai - laabai kieti žmonės... kiekvienas baisiai skirtingas. Kiečiausi(rimtai) man, kaip tikram lietuviui, pasirodė penki lietuviai - visi skirtingi, visi kieti savaip - menininkė E.(pasirodo, nebuvau matęs tikro menininko iki tol...), tiesiog geri žmonės(ne šiaip, bet geri savaip - ar savo elgesiu, velniava, sunkoka paaiškint... pvz. G. - nugi velns koks geras žmogus - nėsyk iš nieko nepasišaipė, baisiai geraširdis... tiesiog gera energija nuo žmogaus sklinda... P. - kitas kietas žmogus - kaip pats sakė, žino, ką kalba, ir kalba protingai... U. - baaisiai geraširdis ir paslaugus žmogus. Kaži ar tokių dar yra... E. - kitas irgi labai kietas ir geros širdies žmogus)... Kartais(nors nelabai kartais) atrodo, kad biškį nesu vertas šalia tokių kietų žmonių būt... Gaila visgi, kad nutrūks ryšiai po šių metų... 
Taigi, autobusu nuvykom iki laikinos mokyklos, kur buvo orientacija. Susipažinom su kitas ASSISTais ir staffu.
Visi ASSISTai vaikai labai skirtingi, bet visi labai geri savo srity - ar kaip žmonės, ar kaip specialistai. Taip pat ir nepasikėlę. Tiesiog žmonės, su kuriais malonu bendraut...
Staffas(ASSIST organizacijos valdyba ir mokytojai) - tiesiog įspūdingi: itin(tikrai, labai) išsilavinę, protingi, gebantys pašnekėt, gerbiami, nuoširdūs. Verta pamatyti ir pabendraut. Nemaniau, kad taip gali benrauti suaugę su vaikais...
Taigi... Amerikoj privačios mokyklos skiriasi nuo mūsiškių. Pirmiausia - žmonėmis - mokytojai ir kiti suaugę, šnekantys rimtai su tavim, kaip su suaugusiu, pirmiausia atrodo keistoki, po to dar labiau gerbiami... Pvz, kad ir pats Bobas Stenlis(ASSISTo vadas) - itin didžiulės pagarbos vertas žmogus - taip nuo jo sklinda gerumu ir netgi išmintim(keista net pačiam man dabar)...
Ech...
Antra - pačios mokyklos. kaip jos veikia... visur apskriti stalai, netgi prabangūs aikštynai, salės ir t. t. - kaip filmuose ;). Pati sistema kitokia - čia chebra pati pasirenka ir mokytojus, ir mokymo metodus - kapitalizmas gerąja to žodžio prasme. Ir jis veikia... Ne veltui amerikonai moka po keturiasdešimt tūkst. kasmet...
 
Tokiom emocijom pragyvenom tas keturias dienas - iki dvidešimtosios - kai iškeliavom. Buvo ir ašarų(tokius žmones palikti... ir, rodos, į nežinią). Kai kurių iš jų jau nebesutiksiu. Gaila... Su kitais dar gal kitą vasarą...
Taigi, autobusu nusigavau(jau be lietuvių... ;( ) iki aikštelės, kur mane sutiko mano mokyklos atstovė. Vėlgi - kaip keista, kai šneka kaip su suaugusiu, koks keistas laisvumas žmonių... Velns, nejau nebuvo nieko vertesnio už mane tai pamatyt. nu ką gi, dėkui!!! Nepamiršiu.
Privažiavom mokyklą. Ten pasitiko host brolis. Kiets žmogus... Nuo ten prasideda jau mano kaipo savarankiški nuotykiai ir pažinimai...
Tiek šiandienai. Iki!